Valgymo sutrikimai nuo A iki Z

Monika Lukoševičiūtė

Visuomenėje paprastai vyrauja tam tikros nuostatos, kaip žmogus turėtų elgtis ir atrodyti. Bet puikią išvaizdą turintys žmonės neretai linkę nuslėpti, kokių priemonių imasi, kad to pasiektų. Bandymas atitikti idealą dažnai tampa tiesiu keliu į valgymo sutrikimus, kurie kartais baigiasi netgi mirtimi.

Žmonės ne visada supranta, kad juos kankina valgymo sutrikimai, jų artimieji to irgi dažnai laiku neatpažįsta. Kas lemia valgymo sutrikimus ir kas jiems būdinga, papasakojo Antakalnio poliklinikos medicinos psichologė Monika Lukoševičiūtė.

Valgymo sutrikimų požymiai

Anot psichologės, pacientams, kovojantiems su valgymo sutrikimais, dažnai būdingi bent keli iš išvardintų emocinių ir elgesio požymių:

• stipri baimė priaugti svorio;
• neigiamas arba iškreiptas požiūris į save;
• dažnas tikrinimasis veidrodyje, ar nėra trūkumų;
• nuo kūno svorio priklausanti savivertė ir savigarba;
• baimė ir/arba vengimas valgyti viešai ar su kitais žmonėmis;
• susirūpinimas maistu;
• valgymas mažomis porcijomis arba atsisakymas valgyti;
• maisto kaupimas ir slėpimas;
• valgymas paslapčia;
• dingimas pavalgius – dažnai į vonios kambarį;
• neįprasti maisto ritualai (maisto pjaustymas mažais gabalėliais, kiekvieno kąsnio kramtymas neįprastai daug kartų, polinkis valgyti labai lėtai);
• bet kokios naujos praktikos, susijusios su maistu ar madingomis dietomis, įskaitant ištisų maisto produktų grupių atsisakymas (maisto pasirinkimas be cukraus, be angliavandenių, be pieno produktų, vegetarizmas ar veganizmas);
• nesirūpinimas, kad nukrito daug svorio ir to fakto ignoravimas;
• svorio netekimo slėpimas, dėvint per didelius drabužius;
• liguistas susidomėjimas maisto gaminimo laidomis per televiziją ir receptų rinkimu;
• sudėtingų patiekalų gaminimas kitiems, atsisakant juos valgyti pačiam;
• siekis vartoti tik „saugų“ arba „sveiką“ maistą;
• nuolat sugalvojami pasiteisinimai dėl nevalgymo;
• socialinis atsitraukimas, kai atsisakoma socialiai malonių veiklų;
• keistas maisto derinimas;
• vienoda (neutrali, monotoniška) nuotaika arba emocijų stoka;
• irzlumas;
• nuotaikų kaita;
• hiperaktyvumas ir neramumas, kai negali išsėdėti vienoje vietoje;
• elgesio ir rutinos nelankstumas, didžiulio nerimo išgyvenimas, kai rutina turi pasikeisti arba yra pertraukiama;
• perteklinis mankštinimasis / sportavimas, kai sportuojama net sergant ar susižeidus, arba siekiant vienintelio tikslo – deginti kalorijas.

„Svarbu turėti omenyje, kad, sergant valgymo sutrikimais, greta gali vystytis ir kitos ligos, tokios kaip depresija, nerimo sutrikimai, polinkis į alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimą, gali atsirasti savęs žalojimas ir mintys apie savižudybę“, – pastebėjo gydytoja M. Lukoševičiūtė.

Valgymo sutrikimai yra simptomai

Gydytoja išskyrė kelis veiksnius, kurie didina valgymo sutrikimų riziką. Vieni jų – psichologiniai. Paprastai žmonėms, kuriems jie diagnozuojami, būdingas perfekcionizmas, obsesinis-kompulsinis elgesys, rigidiškas mąstymas, tai yra polinkis į „juoda-balta“ kraštutinumus. Tokius žmones gali kamuoti depresija, nerimas, sutrikęs emocijų reguliavimas.

Galimi ir socialiniai rizikos veiksniai, tokie, kaip kultūrinis liekno kūno kultas, kuris dažnai lemia žmonių vertinimą pagal idealaus kūno proporcijas, didelį dėmesio skiriamą dietoms ir „idealų“ kūno suvokimą, apimantį tik labai siaurą formų ir dydžių diapazoną.

Taip pat yra biologiniai rizikos veiksniai. Pvz., jeigu šeimos narys arba artimas draugas serga valgymo sutrikimu, jeigu šeimos istorijoje yra žinoma apie ankstesnius depresijos, nerimo ar priklausomybės sutrikimų epizodus, maisto alergijas, kurios prisideda prie išrankaus ar ribojančio valgymo,taip pat, jeigu nustatytas 1 tipo cukrinis diabetas.

„Žiūrint iš gilesnės analitinės psichoterapijos perspektyvų, dažniausiai valgymo sutrikimai slepia kur kas gilesnes problemas. Valgymo sutrikimai tampa tik laikinu tikros problemos sprendimu. Pacientas, kuris kreipiasi dėl ilgalaikės terapijos, dažnai atranda individualias priežastis, kurios slepiasi po valgymo sutrikimu, pvz., atšiaurų santykį su savimi.

Toks pacientas sutelkia dėmesį į maistą ir kūno įvaizdį kaip būdą išstumti emocijas bei konfliktus iš sąmoningo lygmens. Dažnai tai vystosi per santykius su tėvais. Pvz., pacientė, augusi intelektualių, smalsių, išsilavinusių, bet emociškai atsiskyrusių tėvų šeimoje, kurioje nuolat buvo kartojama, kad ji „per garsi, per jautri, per dramatiška, per daug emocinga“, suprasdavo tai žinutę, kad yra „per daug didelė, kad ją atlaikytų“. Kitaip sakant, kadangi visi vaikai masto egocentrikškai, omnipoteniškai, ji tiesiogiai išgirdo, jog ji yra „per didelė“.

Taip atsirado obsesyvus savo kūno, kaip per didelio matymas.  Pvz., jai atrodė, kad jos per didelės šlaunys, o turint plonesnes šlaunis bus „tinkama“.

Užaugusi pacientė, studijų metu kasnakt galvodavo apie tai, ką tą dieną valgė, užmigdavo skaičiuodama kalorijas. Jeigu pasisvėrusi pamatydavo didesnį skaičių, tai lemdavo liūdesio ir isterijos proveržius, o kiekvienas numestas gramas sukeldavo euforinę būseną. Pacientė taip save kontroliuodama jautė pranašumo ir galios jausmą.

Terapijos metu išryškėjo, kad kontrolė tik iliuzija, kuri suteikia ne galios ir pranašumo jausmą, o veda prie deprivacijos ir emocinio nestabilumo“, – pasakojo psichologė.

Gydytojos teigimu, terapiniame procese labai svarbu pažinti savo jausmus, kurie dažnu atveju yra nuneigiami ir juos priimti, išgyventi.

„Šiuo atveju mes turime atsigręžti ir pamatyti, kad būdami „tinkami“ ieškome tėvų palaikymo ir meilės. Todėl svarbu įsisąmoninti iš mūsų jau suaugusių perspektyvos, kad nešamės didelį įsitikinimų turinį iš mūsų praeities, kuris visiškai mūsų neapibūdina. Svarbu atrasti mus traumavusius prisiminimus ir juos integruoti, mokantis priimti tiek save, tiek savo šeimos istoriją.

Psichoterapijoje bei psichoanalizėje save žalojantį elgesį, tokį kaip: nervinę anoreksiją, nervinę bulimiją ir persivalgymo sutrikimus, mes matome kaip giliai įsišaknijusių konfliktų ir emocijų simptomus, o ne žiūrime į juos kaip į pagrindinę problemą.

Metaforiškai kalbant: kiekvienas sodininkas žino, kad, norint visam laikui pašalinti piktžolę, reikia iškasti šaknį. Problema yra ne piktžolė, o ją auginanti šaknis. Lygiai taip pat „piktžolė“ kaip simptomas yra tai, kas atveda žmogų prie gydymo, o jį palengvina tik prisikasimas ir atsikratymas „požeminių šaknų“.

Šaknys atstovauja požeminei proto daliai, kuri yra nesąmoninga. Šios neįsisąmonintos jėgos daro didelę įtaką mūsų įsitikinimams, elgesiui ir lūkesčiams. Todėl galutinis tikslas yra nustatyti ir apdoroti nesąmoningą dinamiką, kuri lemia elgesį, nesvarbu kokia jo forma“, – vaizdžiai paaiškino gydytoja M. Lukoševičiūtė.

Taigi galima sakyti, kad visi valgymo sutrikimai yra skirtingi būdai išreikšti vidinius konfliktus ir reaguoti į skausmingas, nuviliančias ar liūdinančias emocijas. Nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, etninės grupės, istorijos ar asmenybės, valgymo sutrikimai pasireiškia, kai yra sunku nusiraminti, sudėtinga atpažinti ir išreikšti savo emocijas, kai pagrindinis santykis kuriamas su savo kūnu, o ne su kitais žmonėmis, taip pat, kai yra didelis psichosomatikos laipsnis, t. y. psichologinių konfliktų pavertimas fiziniais simptomais, jei būna traumos istorija.

„Nesvarbu, kokia valgymo forma serga pacientas, toks elgesys tam tikra prasme jam yra naudingas ir šis antrinis „pelnas“ turi būti suprastas, tarnaujant pokyčiams. Kai pacientai išmoksta nusiraminti, išsireikšti ir apdoroti praeities traumą, jiems nebereikia valgymo sutrikimo, kad galėtų susidoroti, išreikšti savo skausmą ar atitraukti nuo jo dėmesio“, – paaiškino medikė.

Kartu ji pabrėžė, kad kartais psichoanalitinis gydymas nebūtinai turi būti pasirenkamas gydant anoreksija sergančius pacientus, kadangi žmonės negali aiškiai mąstyti ar integruoti informacijos, kai jų protas yra alkanas, o anoreksija gali sukelti kliedesius ar psichozę.

Tad gilesnė psichoanalizė galima tik tada, kai pacientai yra pakankamai sveiki (tiek svorio atstatymo, tiek pažinimo požiūriu), kad galėtų dirbti.

Būdas išreikšti tai, kas yra viduje

Valgymo sutrikimais sergantys pacientai dažnai nurodo savo kūną kaip būdą netiesiogiai išreikšti tai, kas vyksta jų mintyse ir širdyse.

„Frazė „jaučiuosi stora“ gali simbolizuoti mintis, norus, emocijas ir konfliktus, kurie yra pernelyg trikdantys ar erzinantys, kad juos būtų galima sąmoningai atpažinti.

Žmonėms valgymo sutrikimai išsivysto dėl unikalių priežasčių, todėl yra daug priežasčių, kodėl žmonės tvirtina, kad „jaučiasi stori ar riebūs“. Kai jie tai daro, kviečiu juos ištirti baimes, pasibjaurėjimą ir gėdą, įterptą į jų kūno apibūdinimą kaip storą.

Tie, kurie save apibrėžia vien savo išvaizda, tiki, kad bus pakankamai geri tik tada, kai jų kūnas bus pakankamai geras. Jie mano, kad pakeitę išvaizdą gali priversti kitus žmones juos pamėgti, priimti ir įvertinti. Jie nesąmoningai įsivaizduoja, kad atsikratę antsvorio atsikrato niekinančių savo aspektų. Šie pacientai naudoja savo kūną, kad išreikštų tai, ko jų protas negali. Jų kūnai dažnai yra gėdos ir pažeminimo, o ne malonumo šaltinis. Jie paverčia savo kūnus objektais, o ne patiria savo kūnus kaip subjektus, savęs reprezentavimo visumos dalį. Jie piktnaudžiauja kūnu, badauja, kamuoja, nekenčia, niekina ir bjaurisi savo fiziniu aš. Todėl vienas gydymo tikslų yra iššifruoti jų kūno kalbą, įtraukti paslėptą bendravimą į sąmonės suvokimą, kad galėtume tai išspręsti kartu“, – sakė gydytoja.

Sąvoka „riebalai“, anot specialistės, paprastai veikia kaip skėtinė išraiška, apimanti įvairias mintis, emocijas, konfliktus ir baimes. Jausmas „riebus“ gali parodyti, kad kažkas jaučiasi taip, lyg jo būtų per daug, idant kiti galėtų susidoroti. Tai gali reikšti jausmą, kad jie užima per daug vietos arba jų norai, poreikiai ir emocijos yra didžiuliai ir per dideli.

„Manau, daugelis žmonių neturi kalbos savo vidinėms būsenoms ir patiria didelių sunkumų nustatydami, kas vyksta jų vidiniame pasaulyje. Jie naudoja „storumą“, kad apibūdintų viską, kas yra per daug ar per daug nepatogu, ir dažnai nemoka apibūdinti kokių nors emocijų. Kai iššifruojama paslėpta valgymo sutrikimų kalba, pvz., tai, ką reiškia terminas „jaučiuosi storas“, tada tikrosios pagrindinės reikšmės gali būti ištirtos ir apdorotos, o tai paskatins pokyčius“, – neabejojo gydytoja M. Lukoševičiūtė.

Mirtinas pavojus

Pašnekovė paragino dėl valgymo sutrikimų nebijoti kreiptis pagalbos. Sirgti valgymo sutrikimu nėra pasirenkama. Tai – kompleksiškas sutrikimas, kurio susiformavimui įtakos turi genetika, asmenybė, psichologinė patirtis. Negydomi valgymo sutrikimai gali turėti nesugrąžinamų komplikacijų ir pasibaigti mirtimi.

„Pokalbis su žmogumi, kuriuo pasitikite gali suteikti reikalingą paguodą, paramą ir nukreipti tinkama linkme. Raskite privačią, jaukią vietą, toliau nuo to, kas galėtų jus išblaškyti, kad galėtumėte laisvai pasikalbėti apie savo jausmus bei rūpesčius.

Išsirinkite asmenį, kuriuo pasitikite – tai gali būti šeimos narys ar draugas. Tačiau svarbu turėti omeny, kad padėti gydyti valgymo sutrikimą gali tik profesionalus asmuo. Specialistai yra neutralūs ir susipažinę su panašiomis situacijomis.

Kai sutarsite laiką su artimuoju ar specialistu, su kuriuo nutarėte atvirai pasikalbėti, priminkite sau, kad elgiatės teisingai. Natūralu, kad galite jausti baimę, pyktį, nerimą ar sumišimą, bet nėra gėdinga prašyti ir kreiptis pagalbos“, – patikino Antakalnio poliklinikos gydytoja.

Anot jos visiškai normalu nežinoti, nebūti tikriems tuo, ką pasakyti. Ji pasiūlė pabandyti sau atsakyti į šiuos klausimus:

• Kada pradėjote galvoti apie maistą, svorį ar sportą? Kokios buvo mintys?
• Kada prasidėjo kitoks nei anksčiau jūsų elgesys? Koks jis buvo? Kaip jautėtės tuo metu? Ar taip elgdamiesi tikėjotės ko nors konkretaus (pvz., numesti svorio, išlaikyti svorį, ką nors kontroliuoti, atkreipti kieno nors dėmesį)?
• Ar pastebėjote kokį nors poveikį fizinei sveikatai (pvz., nuovargį, plaukų slinkimą, virškinimo sutrikimus, menstruacinio ciklo praradimą, širdies plakimą)? Ar pastebėjote kokį nors emocinį poveikį?
• Kaip šiuo metu jaučiatės fiziškai? Emociškai? Ar jaučiatės pasirengę sustabdyti sutrikusį valgymo elgesį?
• Kaip žmonės jūsų gyvenime gali geriausiai jus palaikyti? Ar norite, kad jie stebėtų jūsų elgesį? Ar norite, kad jie jūsų paklaustų, kaip jums sekasi atsigauti, ar norėtumėte jiems apie tai papasakoti, kai būsite pasiruošę?
• Kokius pokyčius norėtumėte padaryti savo gyvenime, kad įvestumėte sveiką gyvenimo būdą?

„Nenustebkite, kad jūsų artimieji, išgirdę jūsų problemą taip pat gali išgyventi emocionaliai, visiškai nesuprasti kaip tiksliai jaučiatės ar jūsų elgesio priežasčių. Jie gali parodyti šoko reakciją, baimę, pyktį ar neigimą. Todėl ir jums svarbu išlikti ramiems, abipusis darbas padedant ir jiems geriau jus suprasti leis geriau pažinti problemą bei ją spręsti“, – patarė M. Lukoševičiūtė.

Norint pasveikti nuo valgymo sutrikimo reikalinga profesionali pagalba, o pasveikimo tikimybė gerėja kuo anksčiau žmogus pradeda gydymą. Gali būti nemalonu stebėti, kaip mylimas žmogus kenčia ir atsisako ieškoti pagalbos. Jaunesnių nei 18 metų vaikų tėvai dažnai gali reikalauti, kad jų vaiko valgymo sutrikimas būtų gydomas, net jei vaikas nepripažįsta, kad gydymas yra būtinas.

Ką daryti artimiesiems?

Kaip minėta, bandant įveikti valgymo sutrikimus, labai svarbi ir artimųjų parama. Tačiau artimiesiems paskatinti valgymo sutrikimu sergantį pacientą kreiptis pagalbos, jeigu jis pats to nenori, gali būti sudėtinga. Gydytoja davė patarimų, kaip paskatinti tokį žmogų gydytis.

„Žengti pirmąjį žingsnį sveikimo link yra baisu ir sudėtinga. Nors pagalbos ieškojimas gali atrodyti nesudėtingas, jis gali būti labai įtemptas ir painus sergančiam asmeniui. Empatiškai įsijausdami į kito būseną, galėsite suprasti ką išgyvena kitas žmogus.

Paklauskite, ar jie nori padėti susitarti dėl pirmojo skambučio arba susitikimo. Kai kuriems asmenims gali atrodyti, kad mažiau nerimo kyla, jei kas nors kitas susitaria dėl susitikimo arba eina su jais aptarti galimo valgymo sutrikimo.

Jei su pirmuoju gydytoju ar terapeutu nerandama ryšio, paskatinkite juos toliau ieškoti. Rasti tinkamą terapeutą nėra lengva, o kam nors gali tekti apsilankyti pas kelis potencialius kandidatus prieš surandant tinkamą. Kartais prireikia kelių bandymų, kol žmogus identifikuoja tinkamą gydytoją“, – paragino gydytoja.

M. Lukoševičiūtė pakvietė ir įsitikinti, kad sutrikimų turinčiam asmeniui atlikta medicininė apžiūra.

„Valgymo sutrikimai sukelia daugybę medicininių problemų, todėl sergantieji turi reguliariai lankytis pas gydytoją, įsitikinti, kad jų sveikatai negresia tiesioginis pavojus“, – paaiškino medikė.

Gali padėti ir bandymas susijungti su ta sergančiųjų dalimi, kuri nori pasveikti.

„Dažnai dėl valgymo sutrikimų kenčiantys žmonės nesiryžta keisti savo elgesio. Kai kuriems žmonėms lengviau sutelkti dėmesį į šalutinius valgymo sutrikimo padarinius, kuriuos sergantysis gali labiau pripažinti ir su juo kovoti, pavyzdžiui, depresiją, socialinę izoliaciją, nerimą, nemigą, nuovargį ar šalčio jausmą. Tai gali padėti jiems patekti pas specialistus, kurie, pamatę platesnį vaizdą, gali pradėti spręsti valgymo sutrikimo problemą, arba paskatintų nukreipti pas atitinkamus specialistus“, – paaiškino M. Lukoševičiūtė.

Dar vienas patarimas – priminti žmogui, kodėl jis nori pasveikti. Kokių tikslų jis turi? Ar nori keliauti? Turėti vaikų? Mokytis? Pradėti naują karjerą?

„Padėdami jiems susigrąžinti savo vertybes ir tai, kuo jie nori būti, jie gali padėti sutelkti dėmesį į ilgalaikį atsigavimą, o ne į trumpalaikę valgymo sutrikimo naudą.

Sudėtinga rasti aukso viduriuką tarp priverstinio gydymo ir ignoravimo. Buvimas pernelyg atkakliu, gali paskatinti sergantįjį nuo jūsų atsiriboti. Tačiau ignoruoti mirtinos ligos taip pat negalima. Todėl svarbu palikti „pravertas duris“ ir reguliariai pasiteirauti su mylimu žmogumi, kaip jam sekasi ir ar jis nori gydytis, tai gali padėti jį nukreipti teisinga linkme“, – sakė gydytoja.